Kaip bėgimas su savo vaikinu pakeitė mano požiūrį į mankštą

Turinys

• Apžvalga skirta

Kai man buvo 7 metai, mano tėtis pradėjo ruošti mane ir brolį kasmetiniam pradinės mokyklos 5K. Jis nuvedė mus į vidurinės mokyklos taką ir suplanavo laiką, kai jį apvažiavome, kritikuodamas mūsų žingsnius, rankų judesius ir mažėjantį žingsnį iki pabaigos.

Kai pirmame bėgime laimėjau antrąją vietą, apsiverkiau. Stebėjau, kaip brolis metė, kai jis kirto finišo liniją, ir laikiau save tingiu, nes nepasiekiau to visiško išsekimo.

Po daugelio metų mano brolis laimėdavo koledžo ekipažų varžybas irkluodamas iki vėmimo, o aš griūdavau teniso korte, kai kraštutinai pasinaudojau tėčio patarimu „būti kietam“, manant, kad sustoti bus silpna. Bet aš taip pat baigiau koledžą su 4.0 GPA ir tapau sėkmingu profesionaliu rašytoju.

Bėgimas užėmė antrąją pusę, kol man sukako dvidešimt, kai persikėliau gyventi kartu su vaikinu ir po apylinkes sukūrėme bėgimus po darbo. Bet štai kas: jis mane varė iš proto, nes pavargus visada sustodavo. Ar mankštos tikslas nebuvo peržengti savo kūno ribas? Aš bėgčiau į priekį, tada sukčiau ratą, kad jį sutikčiau-neduok Dieve, mano kojos iš tikrųjų nustojo judėti. (Šis „viskas arba nieko“ mentalitetas taip pat nėra geriausia bėgimo technika. Sužinokite daugiau apie tai, kodėl turėtumėte treniruotis visą pratimų laiką, o ne greitį ar atstumą.)

Šiuos mentaliteto skirtumus pradėjau pastebėti ir mūsų gyvenimo būdo įpročiuose. Kai mes kartu dirbdavome iš namų, jis, kai reikėdavo pertraukos, atsitraukdavo prie sofos, o aš supykstu. Ką jis galvojo? Ar jis nežinojo, kad šios nereikalingos pertraukos tik pratęs jo darbo dieną?

Vieną dieną jis savo sofos metu bandė mane pririšti prie glėbio. „Stengiuosi nedaryti pertraukų, nes tada darbus atlieku greičiau“, - pasakiau.

„Stengiuosi daryti pertraukėles, nes tada labiau mėgaujuosi gyvenimu“, – atšovė jis.

Tiesa, pirmoji mano mintis buvo ką tai tau atneš? Bet tada pasakiau sau: mėgautis gyvenimu-kokia sąvoka.

Mano versija mėgautis gyvenimu visada stengėsi, kad darbas (ar treniruotės) būtų atliktas greičiau, kad vėliau turėčiau daugiau laisvo laiko, kaip mane išmokė tėtis. Tačiau, jei atvirai, aš tiesiog naudoju tą „laisvą“ laiką daugiau darbui. Vaizdžiai (ir kartais tiesiogine prasme), kol mano vaikinas darė sprinto intervalus, aš ten bėgau vėluojančio pasitenkinimo maratoną, kuris niekada neatėjo.

Vieną savaitgalio popietę bėgiodamas aš taip nusivyliau jo sustojimu ir važiavimu, kad paklausiau: „Ko tikitės iš pertraukų?“

- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jis. - Ko tikitės gauti bėgdamas be perstojo?

„Pratimai“, – pasakiau. Sąžiningesnis atsakymas būtų toks: Poreikis išmesti ar sugriūti. Pasiekimo jausmas, kuris atsiranda kartu.

Mano nelabai subtilus treniravimas buvo beprasmis, ir aš tai mačiau. Jis nieko nesitreniravo. Jis tiesiog bandė mėgautis pavasario saule-aš sugadinau jo malonumą. (Susijęs: Bėgimas padėjo man pagaliau įveikti pogimdyminę depresiją)

Galbūt mano savarankiškas vidinis kritikas tapo toks hiperaktyvus, kad negalėjau jo išjungti aplinkinių. O gal liepdamas savo partneriui į darbą, mankštą ir gyvenimą žiūrėti taip pat, kaip aš, buvo pastangos įtikinti save, kad mano požiūris teisingas. Bet ar aš tikrai patvirtinau save, ar aš patvirtinau savo tėtį?

Būtent tada mane ištiko: disciplina, sunkus darbas ir sugebėjimas peržengti tašką, kai nori sustabdyti tai, ką man įskiepijo tėtis, mane nuvedė toli per mano karjerą, tačiau šios dorybės man nepadėjo bėgant. Jie mane sujaudino ir įkyrėjo per tai, kas turėjo būti pertrauka nuo mano darbo dienos spaudimo; laikas atsipalaiduoti ir nuvalyti galvą.

Nors džiaugiuosi, kad mano tėtis išmokė mane, kad pastūmėti save apsimoka, nuo tada sužinojau, kad yra daug skirtingų atlygio apibrėžimų. Pratimai nėra sėkmingi, kai dėl to be tikslo susergate fiziškai. Žlugimas nereiškia, kad atidavėte daugiau nei šalia esantis žmogus. O toks griežtas mentalitetas tikrai neleidžia džiaugtis gyvenimu ir mėgautis judėjimu.

Taigi nusprendžiau nustoti paversti mūsų bėgimo datas į kitas lenktynių treniruotes. Priimčiau savo vaikino stilių: stabtelėti blusų turguje ir išgerti šviežiai spaustų granatų sulčių, pasilikti po medžiu, kad būtų pavėsis, ir pakeliui namo pasiimti ledų spurgų. (Susijęs: Ką aš sužinojau apie kūno rengybos tikslų nustatymą paleidus pirmąjį 5K)

Kai grįžome iš savo pirmojo ramaus bėgimo, atsiprašiau jo už savo treniruočių seržantišką požiūrį, pasakojau apie savo trumpalaikę vaikystės bėgimo karjerą. - Manau, kad tapsiu tėvu, - pasakiau.

„Taigi, aš gaunu nemokamą trenerį“, – juokavo jis. - Tai malonu.

- Taip. Aš pagalvojau apie tai. - Manau, ir aš padariau.

Apžvalga skirta