Būdamas aktyvus padėjau įveikti kasos vėžį

Turinys

• Apžvalga skirta

Akimirką prisimenu aiškiai kaip dieną. Tai buvo prieš 11 metų, o aš buvau Niujorke ir ruošiausi eiti į vakarėlį. Staiga šis elektrinis skausmo smūgis perėjo mane. Tai prasidėjo nuo galvos viršaus ir nusileido visu kūnu. Tai buvo nepanašu į nieką, ką aš kada nors patyriau. Tai truko tik penkias ar šešias sekundes, bet užgniaužė kvapą. Aš beveik apalpau. Liko tik nedidelis skausmas apatinėje nugaros dalyje vienoje pusėje, maždaug teniso kamuoliuko dydžio.

Greitai persikeliu į priekį savaitę ir atsidūriau gydytojo kabinete, manydamas, kad mankštindamasi turėjau užsikrėsti infekcija ar ištempiau raumenis. Aktyvus esu nuo 20 metų. Aš treniruojuosi penkias šešias dienas per savaitę. Aš laikausi labai sveikos mitybos. Negaliu valgyti pakankamai žalių daržovių. Niekada nerūkiau. Vėžys buvo paskutinis dalykas mano galvoje.

Tačiau po daugybės gydytojų apsilankymų ir vieno viso kūno skenavimo man buvo diagnozuotas kasos vėžys – vėžys, kai tik 9 procentai pacientų gyvena ilgiau nei penkerius metus.

Sėdėdamas ten, po baisiausio mano telefono skambučio mano gyvenime, maniau, kad ką tik gavau mirties nuosprendį. Tačiau aš išlaikiau teigiamą požiūrį ir atsisakiau visiškai pasiduoti.

Per kelias dienas pradėjau geriamąją chemoterapiją, bet po mėnesio po to, kai tulžies latakas pradėjo traiškyti kepenis, atsidūriau ER. Operuojant tulžies lataką, gydytojai rekomendavo man atlikti Whipple – sudėtingą kasos operaciją, kurios penkerių metų išgyvenamumas yra 21 proc.

Išgyvenau, bet man iškart buvo paskirtas agresyvus intraveninis chemoterapinis vaistas, kurį turėjau pakeisti, kai jam atsirado alergija. Buvau taip bloga, kad man buvo uždrausta daryti bet kokią mankštą. Ir labiau už viską labai pasiilgau aktyvumo.

Taigi aš pasielgiau su tuo, ką turėjau, ir prisiverčiau kelis kartus per dieną pakilti iš ligoninės lovos – prie manęs prikabinti aparatai ir viskas. Aš pastebėjau, kad penkis kartus per dieną maišau ligoninės grindis, žinoma, padedant slaugytojoms. Tai buvo mano būdas jaustis gyvas, kai buvau taip arti mirties.

Kiti treji metai buvo lėčiausi mano gyvenime, bet vis tiek laikiausi vilties įveikti šią ligą. Vietoj to, man buvo pasakyta, kad gydymas, kurį aš atlieku, nebeveiksmingas ir kad man liko gyventi tik nuo trijų iki šešių mėnesių.

Kai išgirsti kažką panašaus, tiesiog sunku patikėti. Taigi aš kreipiausi į kitą gydytoją, kad gaučiau kitą nuomonę. Jis rekomendavo išbandyti šį naują intraveninį vaistą (Rocephin) du kartus per dieną po dvi valandas ryte ir dvi valandas naktį 30 dienų.

Nors šiuo metu buvau pasiruošęs bet ką išbandyti, paskutinis dalykas, kurio norėjau, buvo įstrigti ligoninėje keturias valandas per dieną, ypač jei man liko gyventi tik pora mėnesių. Norėjau praleisti paskutines akimirkas šioje žemėje darydamas tai, ką mėgau: būti lauke, kvėpuoti grynu oru, važiuoti dviračiu į kalnus, eiti į pasivaikščiojimus su geriausiais draugais – ir aš to negalėčiau padaryti, jei Kasdien valandų valandas gulėjau šaltoje grungy ligoninėje.

Taigi paklausiau, ar galiu išmokti gydyti namuose, netrukdydamas efektyvumui. Mano nuostabai, gydytojas pasakė, kad jo niekas niekada to neklausė. Bet mes tai padarėme.

Netrukus po gydymo pradžios aš pradėjau jaustis geriau. Pirmą kartą po daugelio metų susigrąžinau apetitą ir pradėjau atgauti šiek tiek energijos. Kai tik pajutau, vaikščiojau aplink kvartalą ir galiausiai pradėjau daryti labai lengvus pratimus. Būdama lauke gamtoje ir saulėje bei būnant žmonių bendruomenėje, jaučiausi gerai. Taigi aš tikrai stengiausi padaryti viską, ką galėjau, o savo sveikatą ir gerovę iškėliau pirmiausia.

Po trijų savaičių man buvo skirtas paskutinis gydymo etapas. Užuot likęs namuose, paskambinau savo vyrui ir pasakiau, kad pasiimsiu gydymą su savimi, kai važiuoju dviračiu į kalną Kolorado valstijoje.

Po maždaug pusantros valandos aš atsitraukiau, panaudojau šiek tiek spirito tampono ir įpumpavau du paskutinius vaisto švirkštus, kad užbaigčiau procesą-daugiau nei 9800 pėdų ore. Man net nerūpėjo, kad atrodau kaip plikas vaikinas, šaunantis nuo kelio. Jaučiausi, kad tai yra tobula aplinka, nes gyvendama savo gyvenimą buvau atsargi ir sąžininga-ką dariau per visą savo kovą su vėžiu. Aš nepasidaviau ir stengiausi gyventi kuo normaliai. (Susiję: moterys imasi mankštintis, kad padėtų joms susigrąžinti savo kūną po vėžio)

Po šešių mėnesių grįžau užsiregistruoti žymeklių, kad išsiaiškinčiau, kur esu vėžio skalėje. Kai tik buvo gauti rezultatai, mano onkologas pasakė: „Aš to nesakau dažnai, bet tikrai tikiu, kad buvote išgydytas“.

Nors jie sako, kad vis dar yra 80 procentų tikimybė, kad tai gali sugrįžti, aš nusprendžiu negyventi taip. Vietoj to, aš žiūriu į save kaip į labai palaimingą, su dėkingumu už viską. Ir svarbiausia, aš priimu savo gyvenimą taip, lyg niekada nesu sirgęs vėžiu.

https://www.facebook.com/plugins/video.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Flauriemaccaskill%2Fvideos%2F1924566184483689%2F&show_text=0&width=560

Mano gydytojai man pasakė, kad viena didžiausių mano kelionės sėkmės priežasčių buvo ta, kad buvau neįtikėtinos formos. Taip, treniruotės nėra pirmas dalykas, kuris ateina į galvą gavus vėžio diagnozę, tačiau sportavimas ligos metu gali padaryti stebuklų sveikam kūnui ir protui. Jei iš mano istorijos yra kokių nors pastabų, tai kad.

Taip pat reikia pasakyti, kaip jūs psichiškai reaguojate į sunkumus. Šiandien aš laikausi mentaliteto, kad gyvenimas 10 procentų priklauso nuo to, kas man atsitinka, ir 90 procentų, kaip aš į tai reaguoju. Mes visi turime pasirinkimą priimti tokį požiūrį, kokio norime šiandien ir kiekvieną dieną. Nedaug žmonių turi galimybę iš tikrųjų žinoti, kaip žmonės tave myli ir žavisi, kai esi gyvas, bet tai dovana, kurią gaunu kiekvieną dieną, ir nekeisčiau to į pasaulį.

Apžvalga skirta