Ko išmokau iš savo tėvo: visi meilę parodo skirtingai

Turinys

• Apžvalga skirta

Visada maniau, kad mano tėvas yra tylus žmogus, labiau klausantis nei kalbantis, kuris, atrodo, laukia tinkamo momento pokalbiui, kad galėtų pateikti protingą komentarą ar nuomonę. Gimęs ir užaugęs buvusioje Sovietų Sąjungoje, mano tėtis niekada nebuvo išraiškingas savo emocijomis, ypač jautrios įvairovės. Kai augau, nepamenu, kad jis mane apipylė šiltais apkabinimais ir žodžiais „Aš tave myliu“, kuriuos gavau iš mamos. Jis parodė savo meilę-paprastai tai buvo kitais būdais.

Vieną vasarą, kai man buvo penkeri ar šešeri, jis dienas mokė mane važiuoti dviračiu. Mano sesuo, kuri yra šešeriais metais vyresnė už mane, jau daugelį metų važinėjo, ir aš nenorėjau nieko daugiau, kaip tik suspėti neatsilikti nuo jos ir kitų vaikų mano kaimynystėje. Kiekvieną dieną po darbo mano tėtis vesdavo mane kalvotu važiuojamosios dalies keliu į žemiau esantį akligatvį ir dirbdavo su manimi, kol nusileis saulė. Laikydamas vieną ranką ant vairo, o kitą ant nugaros, jis mane stumtelėjo ir šaukdavo: „Eik, eik, eik! Mano kojos virpėjo, stipriai spaudžiau pedalus. Bet tik pradėjus judėti, mano kojų judesiai atitrauktų mane nuo to, kad mano rankos būtų tvirtos, ir aš pradėčiau suktis, prarasdamas kontrolę. Tėtis, kuris bėgiojo šalia manęs, sugaudavo mane prieš pat man atsitrenkiant į grindinį. „Gerai, pabandykime dar kartą“, - sakydavo jis, jo kantrybė atrodė beribė.

Tėčio mokymo tendencijos vėl atsirado po kelerių metų, kai mokiausi kalnų slidinėjimo. Nors vedžiau oficialias pamokas, jis su manimi valandų valandas praleisdavo šlaituose, padėdamas man tobulinti savo posūkius ir sniego valytuvus. Kai buvau per pavargęs, kad galėčiau neštis slides atgal į namelį, jis paimdavo mano lazdų apačią ir tempdavo mane ten, kol aš tvirtai laikiau kitą galą. Namelyje jis nupirkdavo man karšto šokolado ir trinkdavo mano sušalusias kojas, kol jos vėl sušildavo. Kai tik grįžome namo, bėgau ir papasakojau mamai apie viską, ką nuveikiau tą dieną, kai tėtis atsipalaidavo prie televizoriaus.

Senstant mano santykiai su tėčiu tapo tolimesni. Buvau snarglius paauglys, kuris mieliau mėgo vakarėlius ir futbolo žaidimus, o ne laiką su tėčiu. Nebuvo daugiau mažų mokymo akimirkų-tų pasiteisinimų, kad galėtume pabūti, tik mes dviese. Kai įstojau į kolegiją, mano pokalbiai su tėvu apsiribojo: „Ei, tėti, ar mama ten?“. Aš su mama praleisdavau valandas telefonu, man nė į galvą neatėjo mintis skirti kelias akimirkas pokalbiui su tėvu.

Kai man buvo 25 metai, mūsų nebendravimas labai paveikė mūsų santykius. Kaip ir anksčiau, mes tokio tikrai neturėjome. Žinoma, tėtis buvo mano gyvenime – jis ir mano mama vis dar buvo susituokę, ir aš trumpai su juo pasikalbėdavau telefonu ir susitikdavau, kai grįždavau namo kelis kartus per metus. Bet jis nebuvo į mano gyvenimas-jis apie tai daug nežinojo, o aš apie jo.

Supratau, kad niekada neskyriau laiko jo pažinti. Iš vienos rankos galėjau suskaičiuoti tai, ką žinojau apie savo tėtį. Žinojau, kad jis myli futbolą, „The Beatles“ ir „History Channel“ ir kad jo veidas nusidažo ryškiai raudona spalva. Aš taip pat žinojau, kad jis su mama iš Sovietų Sąjungos persikėlė į JAV, kad užtikrintų geresnį gyvenimą mano seseriai ir man, ir jis tai padarė. Jis pasirūpino, kad visada turėtume stogą virš galvos, daug valgyti ir gerą išsilavinimą. Ir niekada nebuvau jam už tai dėkinga. Net ne kartą.

Nuo tada aš pradėjau stengtis užmegzti ryšį su savo tėčiu. Aš dažniau skambindavau namo ir iš karto neprašydavau pasikalbėti su mama. Paaiškėjo, kad mano tėtis, kurį kažkada maniau esant toks tylus, iš tikrųjų turėjo daug ką pasakyti. Mes valandų valandas kalbėjomės telefonu, kalbėdami apie tai, kaip augau Sovietų Sąjungoje, ir apie jo santykius su savo tėvu.

Jis man pasakė, kad jo tėvas buvo puikus tėtis. Nors kartais buvo griežtas, mano senelis turėjo nuostabų humoro jausmą ir darė mano tėčiui įvairią įtaką – nuo ​​meilės skaityti iki istorijos manija. Kai mano tėčiui buvo 20 metų, mirė jo mama, o santykiai tarp jo ir tėvo nutrūko, ypač po kelerių metų seneliui vėl vedus. Tiesą sakant, jų ryšys buvo toks tolimas, kad retai mačiau, kaip senelis auga ir dabar jo nelabai matau.

Lėtas pažinimas su tėčiu per pastaruosius kelerius metus sustiprino mūsų ryšį ir leido pažvelgti į jo pasaulį. Pasak jo, gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo susijęs su išgyvenimu. Anuomet rūpinimasis vaiku reiškė, kad jis ar ji būtų aprengtas ir pamaitintas – ir viskas. Tėvai su sūnumis nežaidė laimikio, o motinos tikrai nesiruošė apsipirkti su dukromis. Tai supratusi man pasisekė, kad tėtis išmokė mane važiuoti dviračiu, slidinėti ir dar daugiau.

Kai praėjusią vasarą buvau namuose, tėtis paklausė, ar nenoriu su juo žaisti golfo. Aš visiškai nesidomiu šiuo sportu ir niekada gyvenime nežaidžiau, bet pasakiau „taip“, nes žinojau, kad tai bus būdas mums kartu praleisti laiką vienas prieš vieną. Atėjome į golfo aikštyną, ir tėtis iš karto perėjo į mokymo režimą, kaip ir vaikystėje, parodydamas man teisingą laikyseną ir kaip laikyti lazdą tinkamu kampu, kad būtų užtikrintas ilgas važiavimas. Mūsų pokalbis daugiausia buvo susijęs su golfu-nebuvo jokių dramatiškų nuoširdžių širdžių ar prisipažinimų, bet aš neprieštaravau. Aš norėjau praleisti laiką su tėčiu ir pasidalyti tuo, kuo jis aistringai domisi.

Šiomis dienomis mes kalbamės telefonu maždaug kartą per savaitę, o jis atvyko į Niujorką aplankyti du kartus per pastaruosius šešis mėnesius. Vis dar suprantu, kad man lengviau atsiverti mamai, bet supratau, kad viskas gerai. Meilę galima išreikšti įvairiais būdais. Mano tėtis gali ne visada man pasakyti, kaip jis jaučiasi, bet aš žinau, kad jis mane myli – ir tai gali būti didžiausia pamoka, kurią jis man išmokė.

Abigail Libers yra laisvai samdoma rašytoja, gyvenanti Brukline. Ji taip pat yra užrašų apie tėvystę kūrėja ir redaktorė - vieta, kur žmonės gali dalytis istorijomis apie tėvystę.

Apžvalga skirta